Kai mergaitei buvo penkeri, ji svajojo gyventi meduolių namuke šokoladiniu stogu – tokiame, apie kokį skaitė pasakoje „Jonukas ir Grytutė“. Svajonė beveik išsipildė: namas, kuriame šiuo metu su gausia šeima gyvena architektė Skaidra Mikalajūnienė, tiesa, nėra šokoladinis, tačiau Viduržemio jūros šalims būdingas interjeras ir jaukus baltumas jam suteikia pasakų namelio įspūdį.
Kelias iki Provansu dvelkiančio mūrinuko vingiuoja tarp lietuviškų beržų, kerta sraunią Vokės upę ir atsiremia į balta medinę tvorą. Net samojedų veislės šuo, pasitinkantis iškart už vartų, yra baltutėlis – tarsi auksarankė šeimininkė, išdailinusi visus savo namus, baltu teptuku būtu perbraukusi ir jį.
Skaidrai seniai reikėjo nuosavo namo. Ir ne tik dėl to, kad ji – architektė, kuriai namas yra tarsi profesinės kompetencijos įrodymas, kaip batsiuviui – geri batai. Ne, ji dar vaikystėje, su tėvais gyvendama Karoliniškių daugiabutyje, rezgė planus kada nors įsikurti pasakų namelyje. Daug vėliau apie tai prasitarusi kolegoms, išgirdo priekaištų: „Tu šitiek metų apie tai svajoji, o nieko nedarai?..” „Neturiu tiek pinigų” – trūktelėjo pečiais Skaidra. Tačiau kolegoms tai pasirodė ne itin svari priežastis atsisakyti gyvenimo svajonės: „Juk turi beveik naują mašiną. Parduok.”
„Tai buvo pati didžiausia avantiūra, bet aš jai „pasirašiau”, – su šypsena prisimena moteris. Paslaugūs kolegos tuoj pat supažindino su architektu, šis pasiūlė keletą sklypų. „Čia buvo karvių ganyklos ir brūzgynai, tolumoje galėjai įžiūrėti vos keletą namų. Bet apsižvalgiau: šalia teka upė, jauku, ramu. Ir pareiškiau, kad man patiktų čia gyventi”, – pasakoja ji. Žemės sklypas atsiėjo mistinę sumą – 6666 JAV dolerius. Pardavusi mašina ir įsigijusi sklypą, Skaidra kurį laiką taip ir gyveno – turėdama žemės, bet nežinodama, ką su ja veikti.
O tada ji susipažino su Raimondu. Draugystei ėmus rutuliotis rimta kryptimi, vyras prasitarė turįs žemės Širvintose ir svajojantis ten statyti namą. „Kam važiuoti į Širvintas, jei aš turiu sklypą Vilniaus pašonėje”, -sukruto Skaidra. Taip viskas sukrito į savo vietas: ji turėjo žemės, jis – pinigų namo statybai pradėti, ir reikalai pajudėjo. Svajonės toliau rutuliojosi ir čia pat pildėsi: „Noriu didelės svetainės, susiliejančios su virtuve, nes pas mus lankysis daug svečių, o aš nenorėjau, kaip mano mama, svečiams atėjus kiūtoti aklinoje virtuvėje ir praleisti visas įdomybes. Noriu didelio židinio, kuriame būtų galima džiovinti obuolius ir pro kurio kaminą į kambarį nusileistų Kalėdų Senelis. Noriu erdvaus vonios kambario, kuriame galėčiau ilsėtis, teptis visokiausiais kremais ir nesidaužyti alkūnių į sieną. Noriu…” Visas šias svajones įgyvendino brūzgynų vietoje atsiradęs simpatiškas vienaaukštis, kurį po kelerių metų dar padidino priestatas.
Iš pradžių jis nebuvo nei baltas, nei provansiškas. Skaidrą tuomet buvo pagavusi pajūrio nuotaika: šeima dažnai savaitgaliui važiuodavo į Pervalką, iš ten glėbiais veždavo akmenėlius, bangų nugludintus pagalius ir jais puošdavo namus. Kai Pervalką pakeitė tolimesni kraštai, vis mielesni akiai ėmė atrodyti Pietų Prancūzijos, Graikijos, Ispanijos namų stilius. Interjero perversmui Skaidra ryžosi laukdamasi trečiosios atžalos, o Raimondas ne nemanė jos stabdyti: „Patys pagalvokite, kiek balso vyras turi prieš nėščią moterį…” ,Man taip užsireikė tos baltos! -juokiasi meniškos natūros architekte. – Pirmiausia baltai nutepėme grindis, paskui sijas, židinį, lentynas. Virtuves baldus užsakiau pas puikų meistrą: jis ne tik baldininkas bet ir smuikininkas, groja simfoniniame orkestre. Gal todėl mane iškart suprato: nupiešiau piešinį, o jis tą piešinį įspaudė į rėmus ir pagamino. ko prašiau Raimis po darbo grįžta namo – jau dar vienas baltas daiktas atsiradęs…”
Baltuose dažuose pamirkytu teptuku moteris neapsiribojo. „Šešiolikmetė dukra Elena – pianistė, bet gabi ir dailei. Iš jos išmokau dekupažo, – šypsosi. – Šia technika išgražinau spintas. Buvo užėjusi gėlių manija: jas ne tik pirkau, bet ir piešiau ant sienų. Gobelenu ir nėriniais aptraukiau miegamojo lovą: jai labai pritiko rankomis dygsniuotas gėlėtas užklotas, kurį aptikome Paryžiuje. Apskritai patobulinau daug baldų – kai prie jų prisilieti, tampa savi.”
Vienoje sostinės interjero parduotuvėje Skaidra išpirko viską, ką rado marokietiška: širmą, židinio groteles, antikvarinį paukščio narvelį, kuriame, kaip ir priklauso, apgyvendino porą kanarėlių. Langus papuošė balto lietuviško lino užuolaidomis. Veidrodžius sukabino tam, kad jie atspindėtų peizažą ir namuose būtų dar daugiau šviesos. Akį patraukia neįprasta sienos puošmena – senovinė metalinė sausainių dėžutė, ir šeimininkė tuoj išdėsto istoriją: „Ją pirkome Italijoje, Komo ežero pakrantėje, kur lankosi turtingiausi žmonės. Antikvarinės dėžutės kaina buvo pritaikyta būtent jiems. Raimis apskritai nesuprato, kam man reikia tos senos sausainių dėžutės, bet man ji pasirodė tokia graži, kad nenurimau, kol nenusipirkome.”
Jaukiuose Italijos viešbutukuose Mikalajūnai nusižiūrėjo spinteles, į kurias uždaromi” televizoriai. Tokią paprašė pagaminti lietuvių meistrų, o Skaidra ją nudažė rausvai ir, padedama dukros, išmargino gėlytėmis-„Elenos skonis panašus į mano, – džiaugiasi. – Ji pasiūlo daug idėjų, pati sumanė miegoti princesiškoje lovoje su baldakimu. Keturmetis Emilis irgi mielai lipa į tą lovą, o pagrandukė Elzė reikalauja, kad namuose ją rengtume tik suknelėmis. Šių namų aplinka – kaip tik mums.”
Interjero dekoracijas Skaidra mėgsta keisti: vasarą „atvėsina”, žiemą „sušildo” pledais ir kailiais. Pripažįsta: balta spalva linkusi teptis, bet šeimai vis tiek patinka. „Mes ir vaikus baltai rengiame, ir patys vasarą vilkime tik baltus drabužius”, – tikina balto įkvėpimo neprarandantys pasakų namelio šeimininkai.