Šis kuklus savo tūriu ir tuo lietuviškos gigantomanijos kontekste išsiskiriantis nameliukas prieš penkerius metus išdygo labai keistoje vietoje nei mieste, nei kaime – nors kaimynystėje tik kelios eilės gyvenamųjų namų ir žalias miško masyvas, anapus upės stūkso jau Grigiškių daugiabučiai. Teoriškai tai vis dar Vilnius, bet praktiškai – Grigiškės, o senbuviai šią teritoriją ištikimai tebevadina Salų kaimu. Gyvenimas čia bėga lėtai ir saldžiai, o ir patys namai tarsi savotiška autonomija – sala, absoliučiai nepavaldi išoriniams poveikiams.
Įžengus iš lauko, tikrų tikriausios pilkos nykumos, šių namų baltumas paperka savo švara ir tyrumo jausmu. Balta balta, kur dairais… “Provansas, jo lėtas ir ramus gyvenimo tempas, šiluma ir jaukumas man visada labai patiko. Keliaudama ten jausdavausi geriausiai, todėl labai gera grįžti į savo namus, pajusti Provanso dvelksmą ir savo aplinkoje. Kurdama namus naudojau ne spalvinį, o faktūros kontrastą. Erdvę kūriau ne per kvadratinius metrus, o per aukštį ir skirtingas baltos spalvos interpretacijas” – sako architektė Skaidra Mikalajūnienė. Tiesa, ir pati autorė pripažįsta, jog galbūt toks sprendimas kiek pavėluotas, nes šiandien kone kas antras interjeras turi daugiau ar mažiau užuominų į prancūziškąją romantiką. Vieniems tai mada, kitiems, kaip ir Skaidrai, – vidinės būsenos išraiškos ir gyvenimo būdas.
Standartinio, vos 110 kv. m. ploto namas iš išorės apgaulingai kompaktiškas, planinė erdvinė vidaus struktūra pasižymi itin smagia proporcijų derme ir maloni lubų aukščiu. Šį namą architektė projektavo pati. Tiesa, gimus trečiam vaikeliui vietos reikėtų jau daugiau, bet kol kas gera ir taip. Aišku, vonios kambarys savo plotu prilygsta vyriausiosios dukters valdoms, bet vonioje erdvės reikia, nes čia dažnai žaidžia vaikai, tėvai skaito ar atsipalaiduoja vakarais. Vienintelis dalykas, kurio čia trūksta labiausiai, – lango, pro kurį kristų natūrali dienos šviesa.
Bene visą plotą užima vientisa gyvenamoji erdvė, kurioje matosi aiškus funkcinis suplanavimas: virtuvė, valgomojo ir svetainės zona. Tiesa, pati Skaidra juokiasi, kad paprastą dieną visi namai virsta viena didele vaikų žaidimų aikštele. Geriausiai egzotiškų gėlių širma užmaskuota jaukiai mažulytė svetainė, kurioje smagu susirangyti ant minkštutėlio kilimo. Sutapimas ar ne, bet visi svetainės baldai – 8-ojo dešimtmečio metų skandinavų dizainerių darbai: H. Bonsdorff gagų plunksnų sofa, “Frandsen” toršeras ir žurnalinis staliukas.
Virtuvėje dominuoja masyvus mano pačios projektuotas medinis stalas, kurio stalviršis tradiciškai Provanso stiliui klijuotas balto porceliano plytelėmis. Baltas austriškas dukros pianinas – brangiausias ir sunkiausias daiktas visuose namuose. „Man namų šiluma – bei mane supantys man brangūs ir mylimi daiktai. Interjeras yra kaip žaidimas. Man imponuoja daiktai, kuriuos darant įdėta širdies, todėl itin gerbiu rankų darbą” – pasakoja architektė. Ir nors daiktų čia nėra daug, visi esami šeimininkams kažką reiškia. Spinta – močiutės pasoginė, grindys iš seno nudžiuvusio ąžuolo, augusio Skaidros močiutės kieme, židinio rieduliai – vietiniai, pačių iš greta tekančios upės dugno ištraukti. Irgi neišvengiamai balti.