Stereotipai lengviausiai dūžta vos peržengus žmogaus namų slenkstį. Na, ką tikėtumeisi rasti kiauras paras dirbančios, tarptautinėje kompanijoje aukštas pareigas einančios, juodąjį karatė diržą turinčios moters bute? Modernų šaltį, kabinetinę tvarką, griežtą stilių?. Štai ir ne: nėrinius, ažūrus ir patį tikriausią romantiškąjį Provansą!

Kažkada, dar visai neseniai, vilnietė Jovita Laučiūtė gyveno vieno kambario butuke, kur „viskas tilpo vienoje lovoje”: ir miegas, ir valgis, ir darbas. Tiesą sakant, to mažo butuko su lova ir drabužių spinta jai būtų visai užtekę: ABB kompanijos tarptautinio pardavimo vadovė daug keliauja, viešbučiuose nakvoja kone dažniau negu namie, o ir būdama Vilniuje daug dirba. Bet sykį užgimusi mintis: „Noriu normalių namų…” – ėmė ir prilipo kaip vantos lapas. „Kam tau tas didelis butas? – klausė bičiuliai, kai viengungė susižavėjo 90 kvadratinių metrų ploto trijų kambarių apartamentais ramiame Santariškių rajone. – Ką jame veiksi?..” .Bet aš būtent to ir norėjau, – šypteli moteris. – Po komandiruočių, nuobodžiuose viešbučių kambariuose praleistų naktų ir ilgų darbo valandų sugrįžti į erdvius, išpuoselėtus, jaukius namus, kurie būtų tik mano ir kurie butų to-bu-li…”

Interjero stilius, kurį Jovita mintyse nupiešė savo svajonių namams, irgi daug ką, nustebino. Ji – tikrai ne iš tų minkštų moterų, kurioms pritinka apibrėžimas „silpnoji lytis”: nuo vaikystės sportavo, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė vyrišką specialybę – inžineriją, iškovojo juodąjį karatė diržą. Tačiau užuot susigundžiusi juodomis ir baltomis minimalistinėmis linijomis, panoro… romantiškojo Provanso. „Matyt kiekviena tvirta moteris turi slaptų silpnybių“, – gūžteli pečiais. Viena kurti savojo Provanso nesiryžo, tad nėrė į internetą ieškoti pagalbininkų. Ilgai ieškoti nereikėjo: aptikusi architektės Skaidros Mikalajūnienės darbų ir apžiūrėjusi jos pačios namus, įrengtus švariu provansišku stiliumi, Jovita nedvejodama surinko jos numerį.

Taip užsimezgė graži draugystė, pagrįsta bendru lakstymu po interjero salonus ir kovojimu su niurnančiais ir moteriškų fantazijų nesuprantančiais meistrais. „Išgriauti darbo kambario sieną? Kodėl?“ – piktinosi jie. Bet šeimininkė laikėsi savo: „Nes man nepatinka koridorinė sistema!“ Taip vietoj aklinos sienos atsirado grakšti lentyna, neužstojanti šviesos, bet sukurianti psichologinį saugumo įspūdį. „Nutinkuoti sieną taip, kad ji būtų nelygi?.. Kas čia per išmislas?“ – toliau nerimavo darbininkai. Čia jau tvirtą žodį tarė Skaidra: „Prancūziškas tinkas ir turi būti nelygus!” Pačios šveitė sienas metaliniais šepečiais ir švitriniu popieriumi, kad tik būtu, kuo nelygiau: „Va dabar gerai!”

Abi moterys sutarė, kad kaimiškos prigimties Provansą reikia įvilkti į miesto rūbą ir priderinti prie modernaus daugiabučio. Miestietiškos šlepetės jaukiai priglunda prie visame bute išklotų balinto ąžuolo grindų. Darbo kambariui atiteko kelionių tema: mažyčiais eifeliais margintos sienos, šmėžuojantis Romos Koliziejus, japoniški kardai, suomiškos žvakides, žemėlapiai ir gaubliai – tai Jovitos duoklė patirtam pasaulio pažinimui. Svarumo kambariui suteikia medinė knygų lentyna su kopėčiomis: suprask, knygos čia ne dulka, o iš tiesų yra skaitomos. Aukštai užkelti stypso sporto apdovanojimai, liudijantys, kad šių namų šeimininkė – visgi kietas riešutėlis.

Nepaisant to, jos miegamasis – gėlėtas ir labai romantiškas. Balta drabužių spinta ir lova tarsi apkaišytos rožių ornamentais, nuo tapetų ir dekupažu puoštų spintelių jie sklandžiai nukeliauja ant stalčių rankenėlių ir lininių užuolaidų. Pastelines spalvas atsveria ryškiai raudonos naktines lemputės.

Erdvi svetaine susilieja su virtuve – jas skina tik valgomasis stalas su laibomis elegantiškomis kėdutėmis ir nevienodos, bet spalviškai panašios grindų dangos. Virtuvės grindims parinktas subtilus šachmatų motyvas, būdingas Viduržemio jūros interjerui. „Valgį gaminu labai retai”, – nė nebando meluoti Jovita. Bet tiems retiems kartams ji įsirengė didelę virtuve su ąžuoliniais baldais ir visa amunicija: maža kas. Puodelių formos vazonuose bręsta spalvingos paprikos, žaliuoja prieskoniai: kuo ne prancūziškas sodelis?.. Indus šeimininkė irgi pirko specialiai naujajai virtuvei, kad jie šiukštu nenusižengtų švariam prancūziškam stiliui. Net laistytuvėlis kambarinėms gėlėms, kurių šiuose namuose nestinga,-provansiškai gėlėtas!

Bene vienintelis tamsus akcentas pieno atspalvių kupinoje patalpoje – tamsiai rudi odiniai baldai, dėl kurių buvo apsispręsta vienbalsiai: „Jie čia tiks!“ Šiokių tokių kompromisų, žinoma, prireikė: o kaip be jų?.. „Labai noriu akmeninės sienos“, – tyliai užsiminė Jovita, bet Skaidra užginčijo: akmenys apsunkins interjerą. Taigi kompromisas – senos plytos židinio apdailos juostoje ir kolonoje. Paveikslų svetainėje dar bus – Jovita dar naujakurė, nereikia norėti visko iš karto, o kol kas šviesią provansišką dvasią papildo jaukūs šviestuvai (nemažai jų atkeliavo iš Baku), gėlės ir kelionių suvenyrai. Ypač daug katinų: varinis – iš Italijos, koridoriuje turi medinis egiptietiškas, o svetainėje ant stalo įsitaisęs metalinis lietuviškas rainis. Šeimininkė šypsosi: tomis dienomis, kai ji niekur neišvykusi, draugiją jai sudaro ir gyvas katinas – su juo gražiuose namuose dar jaukiau ir smagiau.